Karalius priima Esterą
1[1] Trečią dieną, baigusi melstis, ji nusivilko atgailos apdarą ir apsirengė puikiausiais drabužiais. 2[2] Tada, didingai išsipuošusi, pasimeldusi visa matančiam Dievui ir Gelbėtojui, pasiėmė su savimi dvi tarnaites. 3[3] Į vieną ji grakščiai rėmėsi, 4[4] o kita sekė iš paskos, nešdama jos drabužių valktį. 5[5] Ji visa švytėjo pačiu grožio žydėjimu ir atrodė laiminga tarsi mylimoji, bet širdis buvo apmirusi iš baimės.
6[6] Praėjusi pro visas duris, ji atsistojo priešais karalių. Jis sėdėjo karaliaus soste, apsirengęs visu savo didybės apdaru, tviskančiu auksu ir brangakmeniais. Karalius buvo baisiai gąsdinantis!
7[7] Pakėlęs didybe spindinčią galvą, jis pažvelgė į ją, degdamas pykčiu. Karalienė susvyravo, pabalo, apalpo ir remdamasi galva į pirma jos ėjusią tarnaitę sukniubo. 8[8] Tada Dievas permainė karaliaus dvasią į švelnumą. Susijaudinęs jis pašoko nuo sosto ir laikė ją glėbyje, kol ši atsipeikėjo. Drąsindamas ją raminančiais žodžiais, jis tarė jai: 9[9] „Kas atsitiko, Estera? Aš tavo brolis. Nebijok! 10[10] Tu nemirsi, nes mūsų įsakas skirtas tik valdiniams. Eikš arčiau!“
11[11] Pakėlęs aukso skeptrą, jis palietė juo Esteros kaklą 12[12] ir apkabinęs tarė: „Kalbėk!“ 13[13] Ji tarė jam: „Pamačiau tave, mano viešpatie, tarsi Dievo angelą, užtat mano širdį apėmė tavo didybės baimė. 14[14] Juk tu nuostabus, mano viešpatie, ir tavo veidas sklidinas malonės“. 15[15] Tai pasakiusi, ji vėl nualpo ir sukniubo. 16[16] Dabar karalius dar labiau susijaudino, o visi dvariškiai stengėsi ją drąsinti.
5Estera pas karalių
17[3] Tada karalius tarė jai: „Ko tu nori, karaliene Estera? Ko prašai? Net jeigu tai ir būtų pusė mano karalystės, bus tau suteikta!“ – 18[4] „Šiandien man ypatinga diena, – atsakė Estera. – Jeigu patinka karaliui, teateina karalius ir Hamanas pietų, kuriuos aš šiandien surengsiu“. – 19[5] „Tučtuojau pakvieskite Hamaną, – tarė karalius, – kad įvykdytume, ko nori Estera“. Taip abudu nuėjo pietų, apie kuriuos buvo kalbėjusi Estera. 20[6] Geriant vyną pietų metu, karalius paklausė Esterą: „Ko prašai, karaliene Estera? Tai bus tau suteikta“. – 21[7] „Štai mano prašymas ir noras, – atsakė Estera. – 22[8] Jeigu radau malonę karaliaus akyse, teateina karalius ir Hamanas rytoj pietų, kuriuos aš jiems surengsiu, ir rytoj padarysiu, ką karalius sako“.
Hamano kėslai
23[9] Hamanas parėjo iš karaliaus džiugus ir labai gerai nusiteikęs. Bet pamatęs judėją Mardochają rūmų kieme, Hamanas tiesiog įsiuto. 24[10] Grįžęs namo, susikvietė draugus ir savo žmoną Zosarą. 25[11] Jis pasipasakojo apie savo turtus ir garbę, kurią karalius jam suteikė, ir kaip karalius paaukštino jį pirmuoju karalystėje. 26[12] „Be to, – pridūrė Hamanas, – karalienė nepakvietė pietų su karaliumi nė vieno kito, tik mane. Ir rytoj esu pakviestas. 27[13] Bet visa tai man nublanksta, kai pamatau rūmų kieme Mardochają Judėją“. 28[14] Žmona Zosara ir jo draugai tarė jam: „Tebūna pastatytos kartuvės penkiasdešimt uolekčių aukščio, ir rytoj rytą pasakyk karaliui, kad Mardochajas turi būti jose pakartas. Paskui eik linksmas į puotą su karaliumi“. Toks patarimas Hamanui patiko, ir kartuvės buvo pastatytos.
